Vytauto Žukausko svajonės išsipildė...

„Nuo pat mažų dienų svajojau nuveikti ką nors įdomaus. Siekiai buvo dideli, tik aš buvau mažas.

Bėgo dienos, galvoje sukosi daug ir įvairių svajonių. Norėjau pakilti taip aukštai, kad matyčiau visą Lietuvą (apie pasaulį dar nežinojau, kad toks yra).

Svajonės pradėjo pildytis, sulaukus jaunystės. Dirbau, darbas sekėsi gerai. Klydau – buvo liūdna. Paauglystėje pradėjau piešti. Laikas bėgo, piešiniai tobulėjo. Tas noras piešti atvedė prie rimtesnio užsiėmimo – tapybos. Dabar vieno kambario sienos nukabinėtos paveikslais. Daug jų išdovanota. Svarbiausia, kad juos negėda parodyti kitiems.

Vasarą, per mokyklines atostogas, mėgau nuvažiuoti pas gimines į kaimą. Viena teta buvo ypač gera šeimininkė. Iš pradžių aš tik stebėdavau, kaip viskas daroma, o kartą ji pasiūlė ir pačiam pabandyti ką nors pagaminti. Patiko. Gaminu tortus, kepu pyragaičius, sausainius ir kt.

Per televiziją pamačiau, kaip vaikinas Prezidentei D. Grybauskaitei padovanojo gulbę, sudėliotą iš mažų sulankstytų popieriukų. Tai mane sudomino. Pabandžiau – pavyko. O kai pavyksta, apima didžiulis pasitenkinimas. Taigi, naujas mano darbas modulinio origamio technika.

Atmintis lavinasi, kai mokaisi. Tai ir mokausi... eilėraščius atmintinai. Jų turiu sukaupęs įvairioms progoms. Dar mokausi gestų kalbos. Kad galėčiau pabendrauti su vaikinu iš kaimyninio namo.

Moliūgai... Auginti juos pradėjau, kai laikraščio „Pajūrio naujienos“ redakcija atsiuntė sėklų. Apie moliūgus galiu pasakyti, kad tai - ir maistas, ir vaistas. Dabar turiu apie 40 patiekalų receptų.  Dar nebuvo Moliūgo šventės, kurioje nedalyvaučiau su naujais moliūgų patiekalais.

Kūlupėnų bibliotekos darbuotojos surengė susitikimą su nasrėniške, siuvinėjančia paveikslus kryželiu ir jos darbų parodą. Nors sakoma, kad eksponatai rankomis neliečiami, bet aš nesusilaikiau ir pirštu pabaksnojau, ir paglosčiau. Na, manau, tau, Vytautai, ir vėl naujas darbas. Iš pradžių siuvinį ir adatą suvaldyti padėjo duktė Diana, kuri yra nebloga šios srities specialistė, o žmona Marytė tapo kokybės kontroliere. Dabar jau dirbu savarankiškai ir žinau, kad siuvinėti paveikslą, kai ant kanvos išspausdintas vaizdas, kur kas paprasčiau, negu iš schemos (tokį siuvinėjau 3 mėnesius po 5-6 valandas kasdien). Išsiuvinėjau 12 paveikslų. Dalis jų padovanota giminėms ir draugams, vienas net nukeliavo į Vokietiją. Keletas moterų manąjį paveikslą įvertino labai gerai.

Vis pamąstau, iš kur man kilo noras dirbti tokius, galima sakyti moteriškus, darbus. Matyt, dėl to, kad palei horoskopą esu Mergelė. Bet iš tiesų turbūt todėl, kad ir mano tėvai turėjo meninių gabumų.

O kas toliau?