Gyvename gražioje aplinkoje

Be galo džiugina tai, kad mūsų seniūnijoje yra nemažai žmonių, turinčių grožio supratimą kuriant sodybos įvaizdį ir tokiu būdu gražinančių mūsų kraštą. O svarbiausia, kad šį grožį kuria jie patys, nepasitelkdami specialistų pagalbos. Gražindami gyvenamąją aplinką, jie patraukia kaimynų bei praeivių dėmesį, skatindami juos sekti geru pavyzdžiu.

Kiekvienoje sodyboje akį džiugina išpuoselėtų spalvingų gėlynų, medžių, bei krūmų įvairovė, pačių savininkų rankomis sukurti puošybos elementai – pavėsinės, vazonai gėlėms, harmoningai derantys su aplinka. Nepaisant užimtumo, sodybų savininkai skiria nemažai laiko bei dėmesio sodybos sutvarkymui ir priežiūrai, tuo pačiu patirdami neapsakomą malonumą. Pasak jų, kiekvienas augalas vertas dėmesio bei pagarbos.

Kūlupėnų seniūnijos aplinkos grožio puoselėjimo pradininkai -  Marytė ir Justinas Jurkai „Jau nuo mažumės abu mėgome tvarkytis savo namuose. Įsikūrę Kūlupėnuose ėmėme tvarkyti aplinką: sodinti gyvatvores, medelius, įrengėme gėlynų. Susipažinę su Barbora Pociene dalinomės patirtimi, klausėme patarimo apie įvairias gėles, dalinomės daigeliais. Jau nuo 1988 m. (praėjus vos penkeriems metams nuo įsikūrimo) mūsų sodyba pripažįstama kaip gražiausiai tvarkoma. Per daug metų tapome gražiausia Lietuvos kaimo sodyba. Noras puoselėti aplinką neišblėso ir iki dabar.“

Viliaus Kripo sodyboje akmens ir geležies karalystė

Šatilgalyje, netoli Kūlupėnų, gyvenantis Vilius Kripas nemėgsta daugiažodžiauti apie savo sodybą. Tačiau jo namų aplinka kalba pati už save – pro šatilgališkio ir jo tėvų sodybą nestabtelėjęs be nuostabos, nepraeisi.

Iš tiesų V. Kripo sodyba yra tarsi Orvidų sodybos ir Europos bei Grūto parkų sintezė. Čia paprasčiausi daiktai yra įgiję netikėčiausias išraiškas ir paskirtį.

„Mano sūnus sulaukęs pusės amžiaus, tačiau dar nėra vedęs – būdamas vienas turi daugiau laiko apmąstymams ir štai tokiems keistiems puošybos sprendimams. Vaikščiodamas po mišką ar šiaip kur nors, mėgsta stebėti aplinką, rinkti nereikalingus daiktus. Taip sodyboje atsiranda keistų medžio šakų, neįprastų akmenų, metalinių padargų. Atrodo nei aš, nei vyras niekada nebuvome linkę į meną, tačiau sūnus iš, atrodo, jau metamo lauk daikto sugeba sukurti tai, kas papuošia sodybą ir patraukia dėmesį“, - pasakoja V.Kripo motina Sofija Valerija.

Moteris sūnaus sukurtą akmens, geležies ir medžio karalystę stengiasi kiek sušvelninti – taip ant metalinių, tarsi iš fantastikos filmų atkeliavusių dviračių, vežimų, skulptūrų pakimba vėjyje svyruojantys gėlių vazonai, šalia sodybos eksponatų nusitęsia gėlių kilimai.

„Man svarbiausia - išreikšti save, atrasti daiktą iš naujo. Kruopščiai nupjaunu žolę, kad būtų tvarkinga, ir mano kūriniai nepaskęstų žolynuose. O gėlynai jau yra motinos rūpestis – gal trapios gėlės savotiškai ir tinka prie atšiauraus akmens ir geležies“, - įsitikinęs V.Kripas

Gražus kiemas suvienija ir įkvepia

Jau dešimtmetį puošiamiausios teritorijos vardo nusipelnę vieno daugiabučio gyventojai – Jolanda ir Danielius Mačerniai, Iruta Ona ir Kazimieras Vaitkevičiai, Magdalena Gliožerienė, Daiva ir Virginijus Vaitkevičiai „užkrėtė“ ir savo kaimynus.

„Aš visuomet norėjau, jog aplinka būtų graži, tad ir ėmiausi tvarkyti“, – sakė J.Mačernienė, pirmoji parodžiusi pavyzdį, kad galima gražiai sutvarkyti ir daugiabučio namo teritoriją. Šią idėją palaikė kaimynai.

„Štai turim kiekvienas ir po sodelį, prižiūrim vaismedžius“, – parodo į itin tvarkingą sodą Jolanda. Ji papasakojo, jog kai kurie kieme augantys augalai užauginti ir pačių rankomis. Ūpo nenumuša ir po žiemos kartais neišgyvenantys augalai. „Labai lepūs kai kurie jų, nušąla po žiemos. Vieną buvau palikusi, ir gerai, pasirodo, padariau, matyt, dar buvo likusių gajų šaknų, prigijo iš naujo. O būna ir taip, kad tenka išrauti, naujus sodinti. Daug reikia priežiūros. Sunku, kai tenka dirbti vasarą ir dar puoselėti aplinką. Tačiau juk patiems smagiau išeiti į tvarkingą kiemą. Ir visi tvarkosi“, – neslepia džiaugsmo savo sukurtu grožiu J.Mačernienė.

Jolandai niekada netrūko kūrybiškumo. „Visuomet buvau meniškos sielos, tad ir kilo minčių. Ką širdis sako, tą ir darau. O sunkiausias darbas - parsitempti akmenukų iš pajūrio“.